Pokalbis su keramike Agne Šemberaite



Kaip apibūdintumėte savo kūrybą dabar ir kokia ją laikėte pradėjus meninę veiklą? Kokios Jūsų kūrybos šaknys, pradžia? Trumpai tariant, iš kur Jūs atėjote ir kur esate dabar?


Žmogaus charakteris, pasaulėžiūra formuojasi vaikystėje, paauglystėje ir jaunystėje, vėlesni pokyčiai galimi, bet dažniausiai jie nebėra esminiai. Mano karta papuolė ant ribos tarp dviejų epochų - augome Tarybų Lietuvoje, į dailės akademiją įstojom griūvant Sovietų Sąjungai, o mokėmės jau Lietuvos Respublikoje. Kardinaliai pasikeitė ne tik santvarka, gyvenimo būdas, bet ir požiūris į meną. Buvome idealistai ir romantikai, norintys būti „menininkais“ ir visai nemąstantys, kas toliau, kaip reikės gyventi ir išgyventi. Norėjosi griauti viską, kas sena, ir kurti „naują meną“, nors nelabai buvo aišku, kas tai yra, nebuvo ir dėstytojų, programos, galinčios nukreipti. Interneto taip pat nebuvo, tai ir visos žinios gautos padrikai - kažkas buvo išvažiavęs ir matė parodą, kažkas atvežė žurnalą ar katalogą. Pirmąjį šiuolaikinio meno kursą dėstė prof. Raminta Jurėnaitė, tai buvo tarsi stebuklas, nors dažnai ji neturėjo net iliustracijų ir apie meno kūrinius, tiesiog pasakojo.

Baigėme akademiją nusiteikę „griauti taikomojo ir vaizduojamojo meno ribas“ ir kurti didžiules instaliacijas... Tačiau gyvenimas viską pakoreguoja. Kadangi nenuėjau dirbti jokio „valdiško“ darbo, teko dalinai prisitaikyti ir išmokti kurti taip, kad darbai būtų perkami ir galėtum išgyventi. Jaunystės idealizmas lėmė, kad tai man vis dar atrodo tarsi gėda, mažiau vertinga, nors teoriškai suprantu, kad keramikoje sukurti gerą, technologiškai nepriekaištingą, komerciškai patrauklų ir dar originalų darbą nėra lengviau, nei „meninį“. Kartais pasijaučiu kiek šizofreniškai susidvejinusia asmenybe, nes šios dvi mano kūrybos sritys smarkiai skiriasi, neįmanoma dirbti dviejomis kryptimis vienu metu. Paprastai padariusi tam tikrą kiekį funkcinių, pardavimui skirtų darbų, turiu savaitę - dvi visai nieko nedaryti, persukti savo smegenis, kad galėčiau kurti parodinius darbus. Kartais su pavydu pagalvoju apie viduramžių vienuolius, kurie sėdėjo sau celėse ir piešė smulkiausias miniatiūras ar kalinėjo relikvijorius . Jiems pragmatiški reikalai nerūpėjo, namuose nelaukė vaikai, niekur nereikėjo skubėti, visas pasaulio laikas galėjo būti skirtas vien kūrybai. Kažkuria prasme tai patyriau karantino metu. Visos galerijos buvo uždarytos, potencialūs užsakovai sedėjo namuose ir pirko tik grikius bei makaronus, todėl ramia sąžine galėjau visą mėnesį paskirti simpoziumo Anagama 2020 darbų sukūrimui.




Man, nemažai mąstančiai apie daikto būtį, įdomu pasiteirauti, kur linksta Jūsų prioritetai: fiziniame, daiktiškame molyje, ar apie jį kalbančioje idėjoje? Kaip ją apibūdintumėte?


Keramikoje, kaip ir visame kitame mene, pirmiausiai man svarbus kūrinio paveikumas. Visi kiti skirstymai, ar tai realistinis, ar abstraktus, ar postmodernistinis menas, nėra taip svarbu. Visi teoriniai skirstymai yra laikini, morališkai pasensta greičiausiai tai, kas labiausiai madinga ir aktualu. Vėliau ratas apsisuka ir „nurašytieji“ vėl iškyla naujoje šviesoje. Kaip pavyzdį norėčiau pateikti graikų vazas. Dabar žiūrime į jas kaip į funkcionalius dekoratyvinius objektus, o graikų laikais jos atliko konceptualią funkciją. Berniukų piliečių iniciacijos metu vykdavo Puota, kurios metu ant stalo stovinčios, mitinėmis scenomis dekoruotos vazos buvo pretekstas intelektualiam pokalbiui, tikrinant pretendento pasiruošimą. Dabar nebežinome šios funkcijos, bet iki šiol kvapą gniaužia vazų formos, piešinio, linijų meistrystė.

Visgi keramika turi savo specifiką, tai ilgas, finansiškai pakankamai brangus, tūkstantmetes tradicijas turintis procesas, todėl technologiniai dalykai čia labai svarbūs. Man vien technologijos gali užtekti, kad kūrinys sužavėtų, jei jokios ypatingos idėjos už jo ir nėra. O puikiausia idėja neteks savo prasmės, jei technologiškai prastai atlikta (nebent tokia koncepcija ir tai įtikina).




Kaip manote, ar šiandien turime keramikos tradicijos plotmes, kartoms būdingus bruožus, mokyklą (nebūtinai švietimo instituciją), o gal vedlį? Kaip ir kokiu būdu šie subjektai kaitaliojasi? Kaip Jums asmeniškai keitėsi kūrybos pradžioje iki dabar?

Apie Lietuvos keramikos mokyklą tikriausiai daugiau galima šnekėti iki Nepriklausomybės, ten viskas maždaug susidėlioja į lentynėles.Vėliau viskas labai išsiskaido, nebėra vienos linijos.Visgi Lietuvos keramika labiau figūratyvi, emocionali, nei minimalistinė ar dizaineriška.Viena vertus tai lėmė menininkų, tokių kaip Aldona Šaltenienė, Rytas Jakimavičius, dėsčiusių Vilniaus dailės akademijoje, įtaka. Bet man atrodo, kad ne mažiau svarbūs ir materialiniai dalykai. Ilgą laiką studentai neturėjo nieko, išskyrus prastą žemo degimo molį ir nuo sovietmečio likusias krosnis. Apie technologinius ieškojimus nebuvo ką ir šnekėti, vienintelis darbo įrankis studentams buvo jų protas ir fantazija. Iki Nepriklausomybės man labiausiai imponavusi keramikos menininkė - Liucija Šulgaitė. Vėliau - Aldona Šaltenienė, Jolanta Kvašytė, Nora Blaževičiūtė, Rytas Jakimavičius. Dar vėliau - Audrius Janušonis, Svajonė ir Paulius Stanikai, nors jie greitai perėjo į konceptualų meną.




Kokias keramikos meno iniciatyvas/ renginius laikytumėte svarbiausiais Lietuvoje ar šalių regione? Nekalbant apie kiekybę, ar tokių renginių nepristinga tam, kad tolygiai rutuliotųsi keramikos meno raida? Kuo šiandien gyvena keramikai?


Viskas labai keičiasi. Dar prieš dešimtmetį tikrai svarbi buvo Rygos taikomojo meno bienalė, o dabar apie ją nebegirdėti. Sakyčiau, kad dabar mūsų regione ryškiausia ir svarbiausia yra Latvijoje, Daugpilio Mark Rothko meno centre organizuojama Martinsono prizo keramikos bienalė. Joje dalyvauja tikrai garsūs, ne tik Europos, bet ir pasaulio keramikai. Lietuvoje svarbi Vilniaus keramikos meno bienalė. Ji vienintelė tokio mastelio paroda, kurioje vyksta autorių atranka, procese dalyvauja menotyrininkai. Vienas svarbiausių Lietuvos keramikos renginių yra Panevėžio tarptautinis keramikos simpoziumas. Gaila, bet ir jo ateitis labai miglota, svarbu, kad bent būtų išsaugota rimta, per dešimtmečius sukaupta kolekcija.

Tam, kad tolygiai rutuliotųsi keramikos meno raida, nemažą indėlį įnešė Živilė ir Juris Berginsai. Jų kasmet organizuojama paroda ,,Pavasaris" vis primena, kad keramikos menas dar egzistuoja, tai galimybė pasirodyti daugeliui dirbančių autorių.

Manyčiau, kad labai svarbu neužsidaryti vien ,,cechiniuose'' rėmuose, o kiek įmanoma daugiau dalyvauti bendrose meno parodose: šiuolaikinėje dailės kvadrienalėje, Kauno meno bienalėje, kad nebūtume matomi ir pažįstami tik patys sau.

Kokią jaučiate bendrystę tarp Lietuvoje kuriančių profesionalių keramikų? Ar neišsibarstėme? Kokį santykį turite su savo kartos keramikais? Kokios gijos Jus vienija, o gal skiria?


Visų kartų profesionaliems keramikams jaučiu simpatiją. Tai žmonės, pasirinkę tikrai ne patį langviausią kelią ir profesiją, kurioje nelabai pasieksi nei materialinio gerbūvio, nei garbės. Žmonės labai skirtingi, tai natūralu, kad nesame visi artimi. Visgi tikrai įdomu simpoziumuose susipažinti, bendrauti su skirtingais autoriais, kai kurie iš jų lieka tikrais draugais likusiam gyvenimui. Daugiausiai bendrauju su savo kartos, o dar tiksliau - kurso keramikėmis - Milena Piršteliene, Egle Einikyte-Narkevičiene, Rūta Šipalyte. Mes jau tapome tarsi giminės: kartu atostogaujame, kartu karts nuo karto suorganizuojame kokią parodą, vasaromis sodyboje degame Raku bei raugo keramiką.




Kas Jus įkvepia šiandien?


Kūrybai šiandien įkvepia, kaip ir prieš 30 metų, tie patys dalykai - vaizdas, spalvų derinys, kvapas, garsas - tai, kas sukelia man tam tikrą emociją ar nuostabą. O kas varo tolyn, tai tikriausiai užsispyrimas, žinojimas, kad tam paskyriau didžiąją savo gyvenimo dalį ir tai dabar yra tai, ką moku geriausiai. Ir meilė savo darbui. Keramikai juokauja, kad jeigu uždarytum juos į kambarį metams, duotum neribotą kiekį molio, tai jie laimingi ten ir dirbtų. Man šis apibūdinimas tinka.


Daugiau apie keramikės Agnės Šemberaitės kūrybą www.agnesemberaite.eu

 © Monika Gedrimaitė

Užupio g. 2A, Vilnius