Pokalbis su keramike Beatriče Keleriene

Pirmą kartą Beatričės paskaitos klausiausi studentų rengiamoje konferencijoje, kiek vėliau teko paliesti jos kuriamus indus. Dar po kiek laiko nuvykau į Karmazinų slėnį stebėti Anagamos degimo sesijos, o po metų pati buvau jos organizuojamos sesijos dalyvė.

Beatričė Kelerienė – viena unikaliausių keramikių Lietuvoje, kurianti ir užburianti, pratinanti prisijaukinti lėtą procesą, mokinanti rūpestingo prisilietimo. Po dešimtmečio trukmės mokymosi, žinių gilinimo apie keramiką Japonijoje, Lietuvoje Anagamos aukštakrosnę savo rankomis ir patirtimi stačiusi keramikė, dabar degimo sesijose kviečia dalyvauti ir bendrauti kitus keramikos, skulptūros kūrėjus.

Šiemet Beatričės organizuojamame Anagamos degime dalyvausiu trečią kartą, bet tik dabar, lipdant naujus darbus, pradedu galvoti, kiek apie šią aukštakrosnę ir degimą suvokiu. Jokios magijos ar stebuklų čia nėra, bet tik tokie apibūdinimai išsprūsta liečiant, numatant, numąstant šį maloniai ilgą procesą.

Kviečiu skaityti, o dar labiau – pamatyti.


Kaip apibūdintumėte savo kūrybą dabar ir kokia ją laikėte pradėjus meninę veiklą? Kokios Jūsų kūrybos šaknys, pradžia? Trumpai tariant, iš kur Jūs atėjote ir kur esate dabar?


Kai pradėjau savo meninę veiklą, aš negalvojau apie kūrybą, o tiesiog dariau. Ir aišku, pradėjau nuo indų ir stengiausi juos padaryti kuo plonesnius, gražesnius, kuo labiau išieškotos formos, technologiškai tvarkingus. Ir tai buvo mano pradžia. Savo veiklą pradėjau iškart po tarybinės santvarkos griūties, kai dar nebuvo didelių technologinių galimybių. O jau gerokai vėliau, po kokių dvidešimties metų, atsirado galimybė naudotis didesnėmis krosnimis, teko pakeliauti. Išdrįsau pabandyti kažką didesnio, leisti sau pažaisti. Nors neva brandus menininkas neturėtų žaisti, o būti apmąstęs ir numatęs konkrečią viziją bei ją įgyvendinti, tačiau man visada patikdavo toks kiek improvizuotas procesas. Neturėdavau konkretaus eskizo. Dar mokykloje nemėgau piešti eskizų ir man netgi patiko tai, kad belipdant vizija keičiasi, tam tikra forma diktuoja tolimesnę eigą. Kūrybą suprantu savaip: kad kūriniuose nebūtų kažko pakartojimo, ką tu jau sugalvojai, o svarbu tai, kad proceso metu surandi kažką naujo. Kūryba man yra polėkis, kuris nuveda ten, kur dar nebuvau. Vis norėtųsi kažką naujo atrasti. Aišku, galbūt tai tik iliuzija, kad kažką naujo gali atrasti, bet bent jau padaryti ne tai, ką tu jau daręs. Man atrodo, kad netgi vieta ir aplinka, kurioje tu dirbi, padeda kurti kitokį darbą. Dirbant savo dirbtuvėse jau turime tam tikrus įpročius, bet nueikime į kiemą ar kažkur išvažiuokim. Kitoje aplinkoje atsiranda kitas apšvietimas, kiti aukščiai, kiti patogumai ar nepatogumai. Aplinkos nuotaika įtakos padaryti tai, ko tu niekad nepadarytum savo studijoje. Man atrodo, kad kūrybai tai yra papildoma galimybė.

Kaip susidėliojo, kad pasukote į meno sritį, konkrečiai į keramiką, o galbūt kelyje jus traukė ir kitos meno šakos?


Turėčiau padėkoti tėčiui, kad paėmė mane už rankos ir po ketvirtos klasės nuvedė į Čiurlionio meno mokyklą, o aš ėmiau ir įstojau. Ten gavau pagrindus visose srityse: grafikoje, skulptūroje, tapyboje, šrifte, kompozicijoje. Mano manymu, tai puiki, klasikinė mokykla, ir būtų gerai, kad taip ir akademijoje dėstytų. Kai reikėjo rinktis specialybę, pasirinkau grafiką, nes toje srityje atrodė viskas paprasčiau. Mes turėjome griežtą mokytoją, kuris labai reikalavo kompozicijos. Tada, žinoma, labai kankinausi, bet dabar esu jam labai dėkinga. Atgaivos ir atsipalaidavimo ieškojau kitoje srityje. Mane labai įkvėpė tekstilė, bet kai svarsčiau, į kurią specialybę stoti dailės institute, įsivaizdavau, kad numirsiu iš nuobodulio, jei tektų išausti nedidelį kilimėlį. O keramikoje privalumas buvo tas, kad nereikėjo piešti kompozicijų plokštumoje. Piešimas linija yra tai, ko jau nebepakeisi, o kai lipdai - procese yra kitimas. Man įdomiau, kai pirminis sumanymas darbo eigoje gali kisti. Galbūt aš erdviškiau suvokiu visus daiktus ir todėl man įdomiau į juos žiūrėti. Plokštuma man šiek tiek nuobodi, nebent ji būtų tokia įtikinanti, kurianti erdvę spalvomis, linijomis, intensyvumu. Vis dėl to man reikia erdvės.

Keramikoje taip pat yra visokių papildomų technologinių darbų. Malkinį degimą pasirinkau, nes jis dirbiniams suteikia savito grožio, jis mano akimis sukuria tai, ko negali elektrinė krosnis. Čia svarbu išmanyti apie krosnių statymą ir netgi tai, kokia mediena pasirenkama degimui. Malkinio degimo kūrinys yra tik maža labai ilgo ir didelio proceso išdava. Nežinau, kiek tame yra kūrybos, tačiau pats procesas man suteikia daugiau judrumo ir susidomėjimo.




Man, nemažai mąstančiai apie daikto būtį, įdomu pasiteirauti, kur linksta Jūsų prioritetai: fiziniame, daiktiškame molyje, ar apie jį kalbančioje idėjoje? Kaip ją apibūdintumėte?


Krypstu labiau į medžiagiškumą, į molį. Studijų metais mes turėjome Kuršėnų arba Kauno raudoną molį. Vėliau atsirado ukrainietiškas šamotinis molis, dar buvo lietuviškas su šamoto gabalėliais, su kuriuo galėjome daryti Raku, bet jis buvo labai nepatogus. Aš tada galvojau, kad visame pasaulyje tik tokie moliai ir yra. Ir kai tik iškeliavau svetur, pamačiau kitokį molį, ir man buvo keista, kodėl jis kitoks. Ir tada tik sužinojau, kad kiekvienoje šalyje molis yra kitoks. Net jei ir po Lietuvą pakeliautume, jis visur skirtingas: liesesnis, su smėliuku, jį reikės valyti, viename bus kalkakmenio, kitame, dar kitokių priemaišų, na jie tikrai labai skirtingi. Gaila, kad mūsų to nemokė, neakcentavo ir mes praleidome tai. Čia reikia elementarių geologijos žinių. Jeigu be suteikiamų keramikos technologijos žinių, mokintų ir geologijos, manau, keramikai tikrai daugiau žinotų, suprastų ir galėtų eksperimentuoti. Tai būtų labai naudinga.

Apibendrinant, molių įvairovė man buvo didelis atradimas, taip pat jų kasyklos. Kalnuotoje vietovėje, iš tikrųjų gali jo išsikasti. Aišku, tokį molį reikia valyti, perkošti, sugaišti labai daug laiko. Truputį teko kasinėti pačiai, nors kurį laiką sakiau, kad negaišiu laiko, bet dabar vėl įdomu. Juos įdomu naudoti kaip angobus. Žvyro karjere Lietuvoje, tarp visokių akmenų radau bevirstančių į molį, dūlančių akmenų. Esu prisirinkusi, bet deja, dar neišbandžiau. Suprantu, kad degime nėra nei kažkokios magijos nei stebuklų, kad tai yra chemija, fizika, gamtos mokslų dėsniai. Bet toks molis kūriniui, ar tai būtų indas, ar skulptūra, duoda labai daug gražaus, lytėjimo jausmo, spalvos faktūros, tai visgi visai kas kita. Gyvas molis labai uždega.




Kaip jaučiatės kaskart prieš atidarydama malkinę krosnį ir pažvelgdama vidun?


Kaskart jaučiu nerimą atidarydama krosnį. Visada labai neramu, ypač jeigu pasikvieti žiūrovų. Paprastai situacija būna tokia, kad degime gali šiek tiek trūkti karščio arba priešingai - būna per karšta. O kad būtų tiek, kiek reikia, iš tikrųjų suvaldyti sunkoka, nes krosnis visada turi savo karštesnių, šaltesnių vietų. Išdegti krosnį sėkmingai šimtu procentu yra tikrai labai sudėtinga. Degime kažkam teikiama pirmenybė: viršutiniams ar apatiniams aukštams, kažkokiai glazūrai ar bandymams. Tiesiog reikia tvirtai žinoti, ko tu nori, ko tu sieki ir stengtis, kiek įmanoma tai gauti. O keramikoje tik po bandymų ir mėginimų gali tikėtis kažkokio žinomo rezultato. O visa patirtis kiekvienu degimu kaupiasi, virsta kokybiniu šuoliu. Žingsniu į priekį, ir žinojimu, kad tas kantrus, nuolankus, kasdieninis, kartais neįdomus darbas, vis dėlto virsta į vienokią ar kitokią kokybę.



Kaip manote, ar šiandien turime keramikos tradicijos plotmes, kartoms būdingus bruožus, mokyklą (nebūtinai švietimo instituciją), o gal vedlį? Kaip ir kokiu būdu šie subjektai kaitaliojasi? Kaip Jums asmeniškai tai keitėsi kūrybos pradžioje ir iki dabar?


Nenoriu būti pesimistė, bet man atrodo, kad nelabai turime tradiciją. Mano nuomone, visi nori kažką padaryti, bet visi labai išsiskirstę pavieniui. Galbūt šiuo metu keramikos mokyklos kūrimasis yra formavimosi procese. Manau, mes neturime jokio keramikos centro, ypač Vilniuje.

Po to kai Vilniuje iširo Dailės kombinatas, situacija lėmė tai, kad dabar keramikai dažniausiai dirba savo studijose po du ar po tris, o didžioji dalis po vieną. Kiekvienam reikalinga turėti savo įrangą, kas yra ganėtinai brangu. Be abejo, kai dirbama tik sau, užsidarius nuo kitų, ima trūkti bendrumo. Nebelieka kažkokių bendrų idėjų, bendro tikslo siekimo. Tai ir nelabai gali susidraugauti, nes dirbi atskirai.


Kokias keramikos meno iniciatyvas/ renginius laikytumėte svarbiausiais Lietuvoje ar šalių regione? Nekalbant apie kiekybę, ar tokių renginių nepristinga tam, kad tolygiai rutuliotųsi keramikos meno raida? Kuo šiandien gyvena keramikai?


Man atrodo, kad iš dalies užtenka, tiktai reikia įdėmiai sekti informaciją ir ieškoti. Jeigu nori vienur ar kitur išvažiuoti, tikrai gali rasti pakankamai informacijos, gali pasidomėti ir iš aplinkinių kolegų. Gali tikrai daug kur nukeliauti. Aišku, normalu ir tai, kad dalyvavimas kai kur yra mokamas.




Ar išskirtumėte renginį, kuris jums atrodytų svarbus ir brandus Lietuvoje?


Manau, kad Panevėžio renginiai yra labai įdomūs. Ypač Tarptautinis keramikos simpoziumas, vykdavęs kas dvejus metus, dabar kiek rečiau. Taip pat Vilniaus keramikos meno bienalė suteikia galimybę parodyti ir pamatyti naujus menininkų kūrinius. Labai tikiuosi, kad ir Anagamos simpoziumas virs į kasmetinį projektą. Matau, kad malkiniai degimai darosi vis populiaresni Lietuvoje ir daug daugiau žmonių susidomi jais ir iš tikrųjų su jais dirba. Džiaugiuosi, kad keramikoje atsirado aukšta temperatūra, kurios prieš dvidešimt metų nebuvo. Dabar lengvai pasiekiamos krosnys, aukštos temperatūros glazūros ir visai nereikia visko pačiam pasidaryti.

Kokią jaučiate bendrystę tarp Lietuvoje kuriančių profesionalių keramikų? Ar neišsibarstėme? Kaip priimate neprofesionalius kūrėjus? Kaip ugdyti profesionalumą abiejose pusėse?


Jaučiu. Tikiuosi, kad ji didės. Manau, kad bendrystė tarp profesionalių keramikų, galėtų būti glaudesnė. Manyčiau, kad vis dėlto profesionali ir mėgėjiška keramika turėtų atsiskirti. Bet visgi nesiūlau įvesti griežtų viduramžių reikalavimų: kol nepasiekei meistro lygio, negali savo nevykusių darbų rodyti ir pardavinėti.

Iš tikrųjų profesionalūs keramikai turėtų būti branduolys ir lavinti žiūrovą. Keramikoje yra svarbu kokybiškas, profesionalus, puošiantis aplinką kūrinys, taip pat teikiantis geras emocijas žiūrovui ar įsigijusiam. Man nepriimtinas keramikos žlugdymas nemokšiškumu. Pigiausiomis priemonėmis ir greitai pagaminti dirbiniai neišprususiam žiūrovui turi būti pigūs. Ir tikrai gali ant pirštų suskaičiuoti tuos, kurie renkasi pagal kokybę, vertę. Norėčiau, kad kūrinius vertinantys žmonės rinktųsi ne pagal kainą, bet pagal kokybę ir profesionalumą.

Manau, kad pirmiausia reikėtų mokyti vaikus apie molį, apie degimo technikas ir t.t. Žinoma, tada augs ir visuomenė. Norisi, kad vartotojas atskirtų, kas yra masinė gamyba ir kas yra menininko rankomis žiesti ar lipdyti kūriniai. O taip pat, kad atskirtų dirbinius, kurie padaryti kokybiškai, o kurie atmestinai, nemokšiškai, per skubėjimą ir tik komerciniais tikslais. Kad suprastų, kad tarkime, kad visi žiesti daiktai negali būti vienodi, kiekvienas dirbinys lyg ir panašus su kitu, bet jie yra skirtingi. Tai yra individualus, jautrus žiedžiančio, menininko - žiedėjo prisilietimas. Manau, kad vartotojas ir molį, ir žmogų jaučia jo rankas per kūrinį.

Kokį santykį turite su savo kartos keramikais? Kokios gijos Jus vienija, o gal skiria? Kaip matote jaunuosius kūrėjus ir kaip matote save , kaip jauną kūrėją, iš dabarties taško?


Vienos kartos žmonės panašiau supranta laikmečio aktualijas. Mūsų laikmetis, kuriame mes augome, gyvenome, dirbome ir kūrėme, mus tuo atžvilgiu ir subendrina.

Man labai įdomu, kaip dirba jaunimas. Gal tiktai pastebiu ribą: kai tu esi jaunas ir dar neturi pakankamai įgūdžių, ir kai juos sukaupi. Vėliau pradedi senti ir jau ima trūkti jėgų, ir tu vėl negali viso savęs išnaudoti kūrybai. Yra kažkuris laikas gyvenime, kai tikrai gali labai gerai padirbėti. Manau, tą laiką reikia išnaudoti kūrybingai ir labai pasistengti. Vėliau, aišku, metams bėgant žiūri į savo kūrybą, vertini viską iš naujo, kitaip žiūri į tai, kas buvo nurašyta, o kuo labai žavėjaisi, pasirodo nieko ypatinga. Gal reikėtų nepasiduoti praeinančiai emocijai ir į viską žiūrėti ramiau. Patyriau keistą nuostabą, kai mano kolega padarė keramikos dirbinių rekonstrukciją. Viduramžių mugės metu, žiūrime į tuos dirbinius ir jie mums rodosi kažkokie nei šiokie, nei tokie. Na, o muziejuje tokie patys daiktai, tik originalai - gražūs. Visai tokios pat žiestos formos, dydžio, net glazūros tos pačios švininės, taip pat degta malkinėje krosnyje, bet rekonstrukcinis dirbinys kažkoks nei šioks, nei toks. Po apmąstymų tik susipratome, kad po 500 metų, tas rekonstruotas dirbinys atrodys taip pat, kaip tas muziejuje. Jis yra per naujas, per šviežas, neturi savo gyvenimo, yra sterilus. Kai daiktas įgyja gyvenimo, jis taip pat gražėja.




Kas Jus įkvepia šiandien, apie ką svajojate?


Matyt, šiuo metu esu kiek pavargusi, laukiu, kada bus galima kur nors sprukti toliau nei į kokį plenerą. Norėčiau atsidurti naujoje erdvėje, kurioje gali pamiršti kasdienius rūpesčius, kurie atima tikrai daug jėgų. Ten turėtų rastis naujų minčių naujiems darbams, tikiuosi. Reikėtų vis dėlto paieškoti naujos krypties, bet paprastai ją surandi dirbdamas tuos kasdienius darbus, vis dėlto tu randi tai. Noras dirbti atsiranda bedirbant, kai pajunti tokį entuziazmo polėkį, nes kol nepradedi dirbti, taip ir nežinai. Iš tikrųjų, matyt, būtų geriausia gauti konkrečius užsakymus. O svajočiau aš apie didelius darbus, kokių net negaliu pakelti, kurie iš karto lipdomi ant paletės ir tada kraunami su keltuvu į krosnį. Tai mano didelė svajonė. Bet tam reikėtų laiko ir, aišku, užsakovų, taip pat kad paskui toks darbas būtų panaudotas. Jeigu pati pasidaryčiau sau tokią pramogą, nežinočiau, kur paskui visa tai dėti. Brandesniame amžiuje išmoksti suvaldyti kūrybinį polėkį. Nesakau, kad nematau prasmės kažko daryti. Vyresniame amžiuje labiau galvoji, o ne tik pasiduodi emocijai, labiau supranti, ką darai ir kodėl tu tai darai. Ir nedarai vien dėl to, kad darytum, šitai svarbu.

Kaip jūs jaučiatės būdama Anagamos simpoziumo vadove? Kaip nupasakotumėte, kas svarbiausia, įstabiausia yra rengiant tokį degimą? Kokiomis savybėmis turėtų pasižymėti žmogus, norintis gilintis į Anagamos procesą?


Manau, kad su kiekvienu simpoziumu yra pasiekiami vis geresni rezultatai, nes kaskart degimas duoda savo patirtį. Kiekvienas degimas yra labai naudingas ir auginantis drąsą, nes tokiuose degimo procesuose visada yra dalis nežinomybės. Visgi tai yra apmąstymas, molio parinkimas. Simpoziumas vyksta penkias dienas, bet apie jį galvojama ir jam ruošiamasi daugiau nei pusę metų. Tikiuosi, kad ateityje bus galimybė lipdyti prie krosnies. Tada bus daugiau naudos ir supratimo patiems dalyviams. Dabar prisilietimas prie Anagamos yra labai trumpas. Norint išmokti malkinio degimo proceso niuansus, neužtenka vieną kartą sudalyvauti. Šiai laikais žmonės retai randa tas penkias paras, kad galėtų stebėti visą procesą nuo pradžios iki galo. Manau, visada būtina atvažiuoti į krosnies iškrovimą, nes tada galima nuodugniai apžiūrėti, kokie dirbiniai, kokioje vietoje gavo vienokių ar kitokių efektų. Tu taip pat turi numanyti, kur ir ką sudėti į krosnį. Abiem atvejais tu mokaisi. Anagamos mokymasis yra tikrai labai ilgas ir kiekviename etape jis yra labai svarbus. Jeigu domimasi tik atsitiktinai, negali susidarytu bendro vaizdo. Ir dar vienas dalykas yra labai svarbu, ko linkėčiau jaunam žmogui, jeigu jis domisi keramika. Pakeliaukite po pasaulį, aplankykite pačius geriausius muziejus ir pamatyti kuo daugiau. Tyrinėkite visų šalių primityviąją keramiką ir aukšto degimo procesų rezultatus. Ir kada jau pamatysite, kas yra sukurta ir kas yra padaryta, tada galėsite padaryti dar geriau. Aišku kiekvienais metais atsiranda vis daugiau naujų galimybių ir vis daugiau naujų darbų, bet kai nesi nieko matęs,o tik įsivaizduoji, kad taip turi būti, dažnai visa tai yra toli nuo realybės.


Apie keliones. Ką jums atnešė gyvenimas ir praleistas laikas Japonije ?


Man labai patiko, nes aš ten išmokau dirbti. Ateini 8:00 valandą ryte, atsėdi prie žiedimo ratelio ir tikrai dirbi. Ir taip kiekvieną dieną, kaip mokytojas eina į mokyklą, kaip vairuotojas eina vairuoti, taip ir keramikas. Man atrodo, kad Lietuvoje nėra tvirtos keramikų disciplinos, nesutinku laikytis tik mūzos dvelksmo. Manau, kad reikia deramai atsisėsti, padaryti normalų indą, iš kurio patogu valgyti, gerti, patogu pjaustyti su peiliu, šakute. Ir , manau, tai jau visai nemažas pasiekimas. O kūryba ir yra tada, kai tau lengva, kai tau nebesudaro problemų formos padarymas, tada tu gali paišdykauti pagal nuotaiką, jeigu nori. Būdama Japonijoje supratau ir atradau rūpestingą prisilietimą. Prie visko, ką tu darai – atsakingumas, švelnus, rūpestingas, galbūt motiniškas prisilietimas prie kiekvieno sukurto daikto. Manau, jeigu gyvenime visur viską darai tvarkingai, rūpestingai, švariai, tad ir daiktus sukuri teigiamus ir jie nėra bet kokie. Man atrodo, žodžiai rūpestingas prisilietimas jau ir taip daug ką pasako. Daugiau apie Beatričės Kelerienės kūrybą: www.anagama.lt

https://www.facebook.com/SodoGalerija


Pokalbis iš ciklo „Objektai erdvėse. Erdvės objektuose“, kuris yra mano projekto, remiamo LTKT dalis.

Peržiūrų: 89Komentarų: 0

Naujausi įrašai

Rodyti viską