Pokalbis su keramike Egle Einikyte-Narkevičiene




Kaip apibūdintumėte savo kūrybą dabar ir kokia ją laikėte pradėjus meninę veiklą? Kokios Jūsų kūrybos šaknys, pradžia? Trumpai tariant, iš kur Jūs atėjote ir kur esate dabar?


Apie savo kūrybą galbūt galėčiau pasakyti, kad daugiausiai poveikio turėjo aplinka, kurioje aš užaugau, kurioje aš mokiausi. Labai didelį poveikį mano gyvenimui turi tikėjimas. Kartu su tikėjimu atsirado kitokios patirtys, kitoks suvokimas, išaugo pasitikėjimas savimi. Mano kūryboje atsirado daugiau prasmių, kurių anksčiau niekada nebūčiau suvokusi. Išnyko baimė, atsirado noras ekperimentuoti. Anksčiau užsiimti kūryba galbūt labiau ribojo kiti dalykai: finansiniai, rūpinimasis šeima. Dabar tie trukdžiai, kurie buvo, jų nebeliko arba nebeturi tiek daug reikšmės. O pati kūryba, pats žvilgsnis, vis tiek yra toks pat, kūryboje analizuoju tas pačias problemas, bet labiausiai analizuoju santykį su aplinka ir su kūrėju. Visą laiką mano kūryba nesikeitė, ji buvo apie žmogų, ieškojau žmogaus vaizdavimo būdų, kaip juos galiu išreikšti, ką aš galiu pasakyti. Mano keliami klausimai buvo panašūs, tiesiog pats aplinkos ir tikėjimo suvokimas davė kitokį poveikį.




Gal galite sukonkretizuoti, kokia buvo Jūsų aplinka, kuri darė įtaką rastis kūrybai, kokia ji dabar?


Mano apsisprendimas pasirinkti būtent keramikos kryptį buvo prieš stojamuosius į Vilniaus dailės akademiją. Pažvelgus atgal, galiu pasakyti, kad buvo tam tikros kūrybos bei mokymosi stadijos, kai bandžiau ieškoti, atkartoti, piešti. Kol atėjo laikas, kada jau pradėjau iš tikrųjų kurti. Darbai būsimai parodai Daugpilio Mark Rothko muziejuje kalbės apie žmogaus aplinkos poveikį, apie traumas, konfliktines situacijas. Man šiuo metu svarbu, kaip aplinka formuoja žmogų, kokias patirtis mes įgauname, kaip jos išlieka ir kokį poveikį turi mūsų tolesniame gyvenime. Svarbi ir pati forma, linija, spalva – visi kompoziciniai elementai, kurie padeda perteikti idėją.




Man, nemažai mąstančiai apie daikto būtį, įdomu pasiteirauti, kur linksta Jūsų prioritetai: fiziniame, daiktiškame molyje, ar apie jį kalbančioje idėjoje? Kaip ją apibūdintumėte? Kas yra tas žmogus Jūsų kūriniuose ir ką jis nori pasakyti?

Manau, daikto būtis atsiskleidžia fizinėje išraiškoje. Ji keičiasi nuo to, kaip tu sugebi atskleisti. Idėja gali būti tobula, bet jeigu jos negali perteikti ar išreikšti, ji nebetenka prasmės. Manau, kad svarbi ir forma daiktiškajame pavidale ir pati idėja. Fizinė kalba, molio plastiškumas yra man artima. Savo idėjas bandžiau perteikti įvairia menine kalba: popieriaus plastikoje, tapyboje. Bet visos meninės priemonės atrodė ribotos. Molis man tobula medžiaga. Kas išbando ją, pamato, kad kita medžiaga neturi tokių plačių galimybių. Ši plastinė kalba yra ypatingai plati.




Gal yra ir kažkokia šios medžiagos kliūtis? Su kokiais sunkumais susiduriate?


Manau, kad visi susiduria su tais pačiais sunkumais, kai reikia išsiųsti darbą į kokią šalį. Negana to, tai yra sunki medžiaga, brangu siųsti, dūžta .Dar susiduriu su sandėliavimo problema. Tai yra sunkus ir nuoseklus fizinis darbas, reikalaujantis daug materialių išlaidų ir techninės bazės .

Kaip manote, ar šiandien turime keramikos tradicijos plotmes, kartoms būdingus bruožus, mokyklą (nebūtinai švietimo instituciją), o gal vedlį? Kaip ir kokiu būdu šie subjektai kaitaliojasi? Kaip Jums asmeniškai tai keitėsi kūrybos pradžioje ir iki dabar?


Manau, kad Lietuvoje nėra keramikos tradicijos. Lietuvoje profesionali keramika neegzistuoja net šimtmečio. Negalime lygintis su gilias tradicijas turinčiomis šalimis kaip Japonija, Kinija. Net galėčiau pasakyti, kad neturime pačios keramikos technologijos, jos tiesiog nėra. Manau, kad dabar tik vystosi kažkokių technologijų užuominos, studentai dabar akademijoje susipažįsta, išvyksta į kitas šalis. Kai aš studijavau dailės akademijoje, mes net nematėme porceliano, nebuvo net krosnių, kurios galėtų išdegti gaminius aukštoje temperatūroje, nebuvo glazūrų, medžiagų, iš kurių daromos glazūros. Turėjome tik rudą molį. Ir čia apie technologiją nebuvo jokių žinių. Jei jau tau ir pavyko kažkaip padaryti savo darbą, visas dėmesys buvo skirtas jo vizualizacijai, idėjai. Kiek kita situacija buvo Kaune, nes jie turėjo galimybę susipažinti su porceliano apdirbimo technologija. Tuo metu dar veikė „Jiesios“ porceliano fabrikas.

Mano kursas buvo pirmoji magistrantūros laida. Tada net nebuvo aišku, kaip turėtų atrodyti magistro studijos. Studijos tikrai buvo nepavydėtinos. Tai buvo pirmoji karta po Nepriklausomybės. Tuo metu vienas pasaulis sugriuvo, o kitas dar nepasistatė. Manau, po kokių penkerių ar dešimties metų Lietuva gal ir turės kažkokią keramikos tradiciją. Pati tradicija neatsiranda iš nieko. Manau, turi būti tęstinumas.




Kokias keramikos meno iniciatyvas/ renginius laikytumėte svarbiausiais Lietuvoje ar šalių regione? Nekalbant apie kiekybę, ar tokių renginių nepristinga tam, kad tolygiai rutuliotųsi keramikos meno raida? Kuo šiandien gyvena keramikai?


Manau, kad svarbūs renginiai Lietuvoje yra tie, kurie turi tradicijas, t.y., kurie yra rengiami ne vienus metus, vykdo atranką. Manau, kad pagrindinis renginys yra Vilniaus keramikos meno bienalė. Kas dvejus metus organizuojamas renginys apžvelgia tai, kas per pastaruosius metus įvyko keramikos meno srityje. Džiugu, kad atsiranda daugiau jaunų menininkų. Vistiek Lietuvos keramikos rinka yra labai maža. Ir jeigu ji nepasipildo, joje nebėra jokio judesio, ji tampa nebeįdomi. Man asmeniškai svarbiausi renginiai yra pačios kūrybinės kelionės, simpoziumai. Kiekvienais metais dalyvauju simpoziumuose. Manau, tokiu būdu pasaulis prasiveria naujomis pažintimis, naujais santykiais, darbais, naujomis parodomis. Tai labiau malonumas, kada gali praleisti vasarą kažkur, su maloniais, kūrybingais žmonėmis, panašiai mąstančiais, išsikėlusiais panašius tikslus.

Kokią jaučiate bendrystę tarp Lietuvoje kuriančių profesionalių keramikų? Ar neišsibarstėme?


Man bendrystė yra tai, su kuo bendrauji, su kuo daliniesi, su kuo sieja ta pati idėja. Kai jaučiamas atgalinis ryšys – tai ir yra bendravimas. Mūsų kursas buvo tas bendrystės įrodymas. Kartu su Rūta Šipalyte, Agne Šemberaite, Milena Piršteliene nuo akademijos laikų iki šios dienos kartu kuriame, kartu keliaujame, kartu organizuojame parodas. Mes išsikeliame sau tikslus, idėjas, kurias bandome kartu įgyvendinti.

Jau užsiminėte apie stiprų branduolį kartu su keramikėmis Rūta Šipalyte, Agne Šemberaite, Milena Piršteliene. Kokios gijos Jus vienija, o gal skiria?


Manau, blogiau būtų, jei mes nesiskirtume. Būtų didžiausia blogybė, jei mes visos lipdytume panašia tematika. Manau, dėl to mes ir esame kartu. Žmogus yra nuostabus Dievo kūrinys, galintis kurti, turėti savo individualumą. Ir kai tu tą suvoki, ir kitame žmoguje matai, kad jis turi puikiausią idėją, puikiausiai gali atsiskleisti. Man smagu, kad mes esame skirtingos: Rūta analizuoja architektūrines formas, Milena atrado save grafiniame piešinyje, Agnė linksta į siužetinę liniją - visos mato ir kuria savo vaizdinį.

Kaip manote, kaip kūrėjui neužstrigti vienoje vietoje?


Man atrodo, svarbiausia judėti, veikti. Patys menininkai turėtų stengtis ir ne tik viešinti savo darbus, bet ir dalintis renginiais užsienyje, kad jie tarpusavyje keistųsi savo patirtimi. Aš manau, kad ir dabar mes bandome tai daryti per visokias iniciatyvas, diskusijas, bet tai tikrai nėra vienų metų darbas.

Kas Jus įkvepia šiandien?


Manau, ir toliau mane veikia aplinka. Ką tik baigėsi karantinas. Karantino metu buvo gana sudėtinga. Visi menininkai gyveno panašiai, gal permąstė vertybes. Labai daug mąsčiau apie tai, kam aš kuriu? Kilo abejonės, ar aš gyvenime dar kursiu? Keista, kad tiesiog taip staiga gali pasikeisti pasaulis, prasidėjus pandemijai. Supratau, kad ne vien tik mano tokios mintys, kalbėjau su kolegomis iš Indijos, Rusijos, Portugalijos. Menininkai buvo pasimetę, visiems trūko bendravimo. Viskas, kas buvo suplanuota ir dirbta metus laiko, sustojo. Turėjau daug planų, kurie tiesiog žlugo. Manau, kad įkvėpimas kurti yra visą laiką, kai nepasimeti, kai turi viltį. Kai neturi vilties, tai ir įkvėpimas dingsta.





Daugiau apie Eglės Einikytės-Narkevičienės kūrybą:

www.artegle.com

www.instagram.com/einikytenarkeviciene/

 © Monika Gedrimaitė

Užupio g. 2A, Vilnius