Pokalbis su keramike Mingaile Mikelėnaite

Mudvi su Mingaile kartu žygiuojame kone dešimtmetį – nuo studijų dailės akademijos pradžios iki dabar. Kartu įkūrėme studiją, esame artimos bičiulės, retsykiais ir kelionių kompanionės. Esame net supanašėjusios vizualiai, bet kartu - visiškai skirtingos. Jaučiu, kad einame ta pačia linkme, nors keliai, kuriais judame, yra kardinaliai skirtingi.

Pokalbio metu buvau naujo Mingailės projekto rankos modelis. Man teko paguldyti savo ranką gipso atliejai paruošti ir pagaminti.

Aš, prispausta kilogramais gipso ir vandens, o Mingailė atakuota rimtais klausimais. Tarp klausimų ir atsakymų sprendėme rankos aptvėrimo problemas, skaičiavome, kokiu santykiu seikėti gipso miltus su vandeniu. Pokalbis redaguotas, garsas virto žodžiu.

Taip ir einam, iš skirtingų paribių, tiek fiziškai (abi esam iš skirtingų Lietuvos pakraščių), tiek mintimis.




Kaip apibūdintum savo kūrybą dabar ir kokia ją laikei pradėjus meninę veiklą? Kokios tavo kūrybos šaknys, pradžia? Trumpai tariant, iš kur tuatėjai ir kur esi dabar?


Mano abu tėvai yra menininkai. Tėtis yra baigęs vitražą, nors iš tikrųjų yra tapytojas, o mama baigė Čiurlionio meno mokyklą ir Vilniaus dailės akademiją,tapo dailės mokytoja. Visągyvenimą mane supo menas namuose, tad manau, kad tai ir buvo pradžia. Atsimenu, penkerių metų lakstydavau su aliejiniais dažais išteptu teptuku ir kėsinausi išpaišyti sienas. Paišydavau ne ant A4 formato, kaip visi normalūs vaikai, pasiimdavau A1 lapą ir paišydavau milžiniškus titanikus...Vaikystėje laipiodavau po medžius ir lakstydavau po pievas. Gyvenimas gamtoje, apsuptai meno kūrinių namuose, kuriuose visos sienos nukabintos tapybos, grafikos paveikslais. Man nuo vaikystės buvo aišku, kad aš būsiu menininkė, ir kad aš neišsėdėsiu jokiame ofise normaliame darbe, nes na, be šansų.

Kiek tave žinau, tu esi ir tiksliukė, tau įdomi inžinerija, mechanika ir pan.?


Taip, bet čia jau mano pomėgiai. Nors renkantis specialybę, galvojau apie įvairius dalykus, kai augau: ir snaipere norėjau būti, ir astronaute, architekte, interjero dizainere, bet supratau, kad kažkaip prie tokompo trūnyti ne mano stichija. Man visgi patinka dirbti su rankomis, būti judesyje. Taip ir gavosi. Tėtis mane gerai žino, kaip nuluptą, pastūmėjo į keramiką ir labai nesuklydo, nes čia aš kaifuoju.




Man, nemažai mąstančiai apie daikto būtį, įdomu pasiteirauti, kur linksta tavo prioritetai: fiziniame, daiktiškame molyje, ar apie jį kalbančioje idėjoje? Kaip ją apibūdintum?

Fizinis daiktas kaip, tarkime, funkcionalus indas, iš pažiūros gali neturėti jokios idėjos, tai tiesiog estetiškai gražus daiktas. Bet gal autoriaus galvoje ir yra idėjos,taip pat slypinčios ir inde, pamatymų formoje, spalvoje, kurių mes tiesiog nepamatome be autoriaus pasakojimo. Man pačiai smagiau yra kurti meninius, idėjinius kūrinius, bet kartais tą darau ir nevalingai, nesukūrusi kažkokios idėjos ar eskizų, tiesiog intuityviai lipdau.

Manau,kad abu aspektai yra svarbūs, ir kad viskas priklauso nuo poreikio, ką nori padaryti ir tada, kai jau turi rezultatą, pamatai, ar tai buvo tiktai formos įvykdymas, ar už to slepiasi ir idėja. Man svarbu gamtos grožį jungti su savo idėjomis. Gamta tiesiog yra, nei pridėsi, nei atimsi. Ji tiesiog yra tokia, kokia yra. Tu gali ją tiesiog paimti ir interpretuoti, perleisti per savo prizmę, interpretuoti tai, ką jauti ir matai gamtoje.




Kaip manai, ar šiandien turime keramikos tradicijos plotmes, kartoms būdingus bruožus, mokyklą (nebūtinai švietimo instituciją), o gal vedlį? Kaip ir kokiu būdu šie subjektai kaitaliojasi? Kaip tau asmeniškai tai keitėsi kūrybos pradžioje ir iki dabar?


Manau, kad šiek tiek esamepinteresto aukos...viskas dabar labai globalu. Manau, kad pasižiūrėjus į jaunus Lietuvos keramikus, galima pamatyti, bent jau funkciniuose daiktuose, labai daug panašumų. Ne tiesioginių nukopijavimų, bet kažkokių stilistinių dalykų. Apskritai nori, nenori, matai, kas pasaulyje yra populiaru, ir bandai pats būti populiarus ir tai galbūt gaunasi netyčia. Bet visgi supanašėji su kitais, prarandi savo unikalumą.




Kaip manai, ar iš akademijoje dėsčiusių lektorių, docentų tau padarė kažkokią įtaką?


Žinoma, taip. Mano darbo vadovas bakalauro ir magistro studijų programoje buvo Rytas Jakimavičius. Jis pastūmėjo mane mąstyti, labiau galvoti, kontempliuoti, kodėl vienaip galvoju, o ne kitaip. Šiaip struktūrizavo mano mąstymą. Mūsų dėstytojai tikrai nėra blogi ar prasti. Danijoje sutikti keramikai minėjo, kad jų dėstytojai nėra menininkai, būtent tos srities geriausieji, o šiaip žmonės - specialistai. Ir taip pat minėjo, kad jie negauna tokių pastabų ar tam tikrų technologinių patarimų, kokius gaunammes, taip pat kaip ir latviai, estai. Mūsų akademijose dėstytojai yra aukščiausiolygio savo srities menininkai.

Po studijų dukart buvai išvykusi į Daniją,Guldagergaard tarptautinį keramikos tyrimų centrą. Kaip prisimeni savo patirtisten, kokioje vietoje tu save matai tarp kitų keramikų, kurie ten atvyksta iš įvairių pasaulio vietų. Ar jautei, kas kažkas jus bendro sieja ar galbūt buvote kaip tik labai skirtingi su savo idėjomis, pasaulėžiūra?


Kai pirmą kartą buvau Guldagergaard, vyko „Project Network“ – kątik bakalauro ar magistrostudijų programas baigusių studentų simpoziumas. Atvyko keramikai iš Japonijos, JAV, Vengrijos ir kt. šalių. Vieni buvo jausnesni, kiti vyresni nei aš. Tadajautėsi, kad vieni labiau konceptualūs, kiti mažiau. Tikrai nesijaučiau kažkokia prastesnė negu kiti. Pavyzdžiui, buvo trys amerikietės, iš kurių viena buvo labai nuobodi, jos darbai man atrodė kaip visiškas kičas, negalėjau žiūrėti. O kitos merginos buvo super konceptualios, įdomios ir man jų darbaiatrodė labai išskirtinai. Negaliu vertinti šalies, labiau individualiai. Vis dėl to mokykla taip pat pastūmėja studentus į vieną ar į kitą pusę daugiau.

Kai antrą kartą vykau į Daniją, ten buvo organizuojamas aukšto degimo medžiu kūrenamų krosnių simpoziumas. Ten dalyvavo suaugę menininkai. Dalyviai buvo įvairaus amžiaus, ir jaunesni, ir gerokai vyresni už mane. Jautėsi, kad kiekvienas iš tų menininkų turėjo savitą susiformavusią estetiką, stilių. Simpoziume didžioji dauguma menininkų buvo žiedėjai, ir tai, kad jie tik žiedžia, man atrodė taip nuobodu. Jie tiesiog žiedė puodus, nors tie jų puodaibuvo nuostabūs, betman taip neįdomu buvo. Tik vienas iš tų menininkų buvo visai kitoks. Jis, berods britas, liejo dirbinius iš gipso formų. Jo darbai buvo visiškai kitokie, konceptualūs, su mintimi, idėja, o ne tiesiog ąsotis. Dar kita įsiminusi menininkė – amerikietė. Ji lipdė už save didesnes vazas, nors tėra 160 cm ūgio, juos pati pakeldavo ir nunešdavo į krosnį. Ji mus išmokė, kaip lipdyti senovine technika ir išlaikyti proporciją lipdant didelius kūrinius. Buvo tikrai smagių dalykų.




Kokias keramikos meno iniciatyvas/ renginius laikytum svarbiausiais Lietuvoje ar šalių regione? Nekalbant apie kiekybę, ar tokių renginių nepristinga tam, kad tolygiai rutuliotųsi keramikos meno raida? Kuo šiandien gyvena keramikai?


Tikriausiai paminėčiau Baltijos šalyse vykstančius renginius: Vilniaus keramikos meno bienalė, Tarptautinė Latvijos keramikos bienalė, Kohilos simpoziumas Estijoje. Manau, kad bienalės parodos turėtų būti geriausių menininkų susibūrimas, nors kartais atrodo,kad tikrai ne pačius geriausius atrenka.


Kokį santykį turi su savo kartos keramikais? Kokios gijos jus vienija, o gal skiria?


Kaip ir sakiau, kai kurie dalykai, kuriuos mūsų kartos keramikai daro komerciniais tikslais yra šiek tiek supanašėję ir kas tikrai erzina. Bet kartu kiekvienas savaip parodo tuos dalykus, bando kažkuo išsiskirti. Pasaulis yra didelis ir tu matai tuos panašumus – nori tu to ar nenori.

Vilniuje daug keramikų, ir tikrai daug smagių keramikų. Galbūt juos skiria konkurenciniai aspektai. O vienija mus gal tai, kad rodome keramiką parodose, kuriame naujas keramikos meno formas. Būna smagu stebinti žmones, kad be puodų keramikoje yra ir kita jos pusė – meninė, parodinė.

Kas tau dabar yra įkvėpimas, stebint kitus, stebint save?


Man galbūt svarbu dabar pačiai save stebinti. Kūrybine veiklaužsiimu dėl savęs, ne dėl kitų. Įkvėpimas kartu yra ir nedaryti to paties, daryti vis kažką naujo, siekti sau vis naujų tikslų.

Daugiau apie Mingailės Mikelėnaitės kūrybą: mingailemikelenaite.wixsite.com/minaart

www.facebook.com/minaCeramics

www.instagram.com/minaceramics/


Pokalbis iš ciklo „Objektai erdvėse. Erdvės objektuose“, kuris yra mano projekto, remiamo LTKT dalis.

 © Monika Gedrimaitė

Užupio g. 2A, Vilnius